Prieš šimtą metų, 1920-aisiais, Gargždai buvo visai kitoks miestas. Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo valsčiaus centras prie pat Klaipėdos krašto, kuris tuo metu dar nepriklausė Lietuvai. Kas kasdien vyko jo gatvėse, kuo gyveno gyventojai ir kas išliko iki šių dienų?
Pasienio miestelis
Pirmojo pasaulinio karo metais Gargždai buvo apgriauti ir sudeginti, todėl 1920-aisiais miestelis kūrėsi iš naujo. Dalis pastatų buvo medinė, gatvių tinklas išliko radialinis, o centre – keturkampė aikštė. Šiuolaikiniame centre vis dar galima įžvelgti šios planavimo logikos pėdsakų.
Svarbiausia: Gargždai buvo labai arti sienos. Šalia buvo Klaipėdos kraštas, kur gyveno daug lietuvininkų ir vokiečių. Todėl mieste girdėjosi daug kalbų, o prekyba buvo glaudžiai susijusi su kaimynais.
Nauji darbai ir įstaigos
Tarpukario Gargždai nebuvo tik prekybos vieta. 1926 metais įsteigta pieninė, tapusi svarbia darbo vieta aplinkiniams ūkininkams. 1939 metais atidaryta biblioteka. Miestelio gyvenime aktyviai reiškėsi draugijos: dar anksčiau veikė Blaivybės ir Saulės draugijų skyriai, kurie rūpinosi švietimu ir kultūra.
Pasivaikščiojimui ir kasdieniam gyvenimui gyventojai naudojo senuosius takus ir tiltus. Vienas įdomiausių to meto statinių – 1938 metais pastatytas pėsčiųjų viadukas, minimas tarp Gargždų architektūros objektų.
Žmonės ir amatai
Miestelyje gyveno lietuviai, žydai ir kitų tautų atstovai. Dar XIX amžiuje žydai sudarė gyventojų daugumą, o tarpukariu jų bendruomenė vis dar buvo svarbi prekyboje ir amatuose. Turgaus aikštė buvo pagrindinė susitikimo vieta: čia keitėsi prekėmis ūkininkai, amatininkai ir pirkliai.
Apie to meto kasdienybę geriausiai papasakoja senos nuotraukos. Kai kurių jų yra Gargždų krašto muziejaus fonduose, o kai kurios saugomos šeimų archyvuose. Jei turite seną šeimos albumą su Gargždų vaizdais, muziejus visada vertina tokius radinius.
Kas pasikeitė ir kas išliko
Daug kas dingo. 1939 metais sudegė 153 miestelio pastatai, o 1941-aisiais Gargždai vėl degė. Karas ir pokario metai pakeitė ir gyventojų sudėtį, ir miesto veidą. Sovietmečiu iškilo nauji kvartalai, o 1989–1990 metais pastatyta nauja Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia suteikė centrui visiškai kitokį pobūdį.
Vis dėlto išliko ir tai, kas siejasi su senuoju miestu:
- radialinis gatvių tinklas ir centrinė aikštė;
- senosios kapinės su medinėmis skulptūromis;
- Minijos slėnis, kuris ir šiandien lieka svarbiausia miesto gamta;
- turgaus tradicija, kuri atgyja atnaujintoje Rinkos aikštėje.
Kaip pamatyti praeitį šiandien
Geriausias būdas – pradėti nuo muziejaus Sodo gatvėje ir pasivaikščioti po centrą, žvelgiant į pastatus kitomis akimis. Verta užsukti ir į senąsias kapines, kur išsaugotos tautodailininkų sukurtos skulptūros. Taip pamažu atsiskleidžia, kokį kelią nuėjo miestas per šimtą metų.
Išvada
Prieš šimtą metų Gargždai buvo mažesnis, ramesnis ir daugiakalbis pasienio miestelis. Šiandien jis – šiuolaikinis rajono centras, bet jo šaknys vis dar matomos gatvių rašte, aikštėje ir žmonių pasakojimuose.